30 kilogramų be vaistų ir operacijų numetusi Rūta: pagaliau vėl savo kūne jaučiuosi tobulai

30 kilogramų per pusmetį be vaistų ar operacijų numetusi Rūta Šalnienė – sunkiai atpažįstama. Du vaikai, darbai ir rūpesčiai netapo pasiteisinimu. Moteris atvira – gerai savo kūne nesijautė jau tikrai seniai, bet vienas žvilgsnis į veidrodį pakeitė viską. Gyvenime įsiviešpatavęs sportas koregavo toli gražu ne vien kūno linijas. Šis straipsnis – ne agitacija atsikratyti kilogramų, o istorija apie moters valią, motyvaciją siekti savo užsibrėžto tikslo ir naujus gyvenimo principus, kuriuose vyrauja ne savęs baudimas, o balansas ir tikra meilė kiekvienam savo kūno centimetrui.

Papasakokite apie savo svorio metimo kelionę – kada ir kaip supratote, kad atėjo laikas, ir kaip pradėjot? Ar čia – vien jūsų sprendimas, ar buvo paskatų iš aplinkos?

Mano lūžis įvyko 2024 metų sausį. Tai nebuvo viena diena – tai buvo jausmas, kuris kaupėsi ilgai. Bet tą akimirką, kai pažvelgiau į veidrodį, supratau: aš nebesijaučiu savimi. Tai buvo ne tik apie svorį – tai buvo apie nuovargį, skausmus, energijos stoką ir net vidinį nesaugumą. Svėriau 106 kilogramus, bet dar sunkesnis buvo jausmas viduje – kad gyvenu kūne, kuris man nebeteikia nei laisvės, nei džiaugsmo. Pavargdavau nuo paprastų dalykų, o emocinis valgymas buvo tapęs kasdienybe. Ir tada supratau – niekas už mane to nepakeis. Tai buvo 100 proc. mano sprendimas. Ne dėl išvaizdos, ne dėl kitų nuomonės, o dėl to, kad norėjau susigrąžinti save. Tą dieną nusprendžiau ne pradėti dietą, o pradėti naują gyvenimą.

Kaip jūsų gyvenime įsiviešpatavo sportas? Ar daug sportavote visada, ar visgi noras numesti svorio pastūmėjo atsigręžti į sportą labiau?

Sportas mano gyvenime neatsirado iš karto kaip meilė – pradžioje tai buvo labai sąmoningas sprendimas keistis. Anksčiau sportuodavau epizodiškai, be nuoseklumo, todėl ir rezultatai būdavo laikini. Kai priėmiau sprendimą keisti savo gyvenimą, pradėjau nuo cardio treniruočių namuose. Pirmos savaitės buvo labai intensyvios – sportavau kiekvieną dieną, o buvo dienų, kai sportuodavau po du kartus per dieną. Tuo metu mane labai stipriai motyvavo mano savijauta – kūnas mane vargino, jaučiausi sunki, pavargusi, o vaizdas veidrodyje tikrai nedžiugino. Nors niekada nebuvau liekna, šiandien sveriu tiek, kiek paskutinį kartą svėriau būdama penktoje klasėje, ir tai man yra didžiulis asmeninis pasiekimas. Laikui bėgant mano santykis su sportu pasikeitė. Iš „reikia“ jis tapo „noriu“. Dabar sportas man nėra bausmė ar pareiga – tai mano energijos šaltinis, mano laikas sau. Sportuoju 5–6 kartus per savaitę, bet svarbiausia – darau tai su malonumu.

Kodėl visgi nusprendėte nesivadovauti patarimais iš išorės?

Nes buvau pavargusi nuo informacijos gausos ir prieštaravimų. Supratau, kad niekas manęs nepažįsta geriau nei aš pati. Todėl pradėjau gilintis, mokytis ir susikūriau savo sistemą, kuri tinka mano, o dabar ir kitų moterų, vyrų, paauglių gyvenimui.

Pradžia nebuvo lengva. Buvo abejonių, nuovargio, momentų, kai norėjosi viską mesti. Bet pasirinkau eiti mažais žingsniais. Ir būtent tai padėjo įsivažiuoti be spaudimo.

Ar turėjote konkretų tikslą kilogramais?

Ne. Mano tikslas buvo jaustis gerai. Ir paradoksalu – būtent tada rezultatai atėjo greičiausiai.

Kokie jūsų pagrindiniai mitybos ir sporto principai?

Balansas, nuoseklumas ir paprastumas. Jokių kraštutinumų. Sportas – kaip kasdienis įprotis, o ne bausmė. Ir svarbiausia – daryti tai, ką gali išlaikyti ilgai.

Minėjote, kad emocinis valgymas buvo tapęs kasdienybe. Kaip pavyko susidoroti su juo? Juk turbūt būtent šitai dažnam žmogui tampa užkandžiavimo, persivalgymo priežastimi.

Taip, aš valgydavau ne todėl, kad būčiau alkana, o todėl, kad kažko trūko viduje. Nuovargis, stresas, liūdesys, net vienišumo jausmas – viską bandydavau „užvalgyti“. Puikiai prisimenu tuos momentus, kai vakare, paguldžiusi vaikus, pagaliau atsisėsdavau ir tarsi „atsipalaiduodavau“ su maistu. Tai būdavo vienintelė mano „pertrauka“, vienintelis laikas sau. Ir tuo metu atrodydavo, kad tas maistas tikrai padeda – trumpam nuramina, užpildo kažkokią tuštumą. Bet po to visada ateidavo kitas jausmas – kaltė. Nusivylimas savimi. Mintys „nuo rytojaus viskas bus kitaip“. Ir tas ratas kartodavosi vėl ir vėl.

Didžiausias lūžis įvyko tada, kai nustojau su tuo kovoti ir pradėjau save stebėti. Pradėjau klausti savęs: „ar aš tikrai alkana, ar man tiesiog sunku?“ Ir labai dažnai atsakymas būdavo – man sunku. Anksčiau bandydavau save spausti – drausti, riboti, „susitvarkyti“. Bet tai neveikė. Nes kuo labiau save spaudi – tuo stipresnis ateina lūžis. Ir tada jau nebesuvalgai truputį – prisivalgai visko. Šiandien mano požiūris visiškai kitoks. Aš sau nieko nedraudžiu. Jei noriu – valgau. Bet darau tai sąmoningai, be kaltės, be savęs baudimo. Ir paradoksalu, bet būtent tada emocinis valgymas pradėjo trauktis. Taip pat išmokau ne viską spręsti per maistą. Kartais išeinu pasivaikščioti, kartais pasportuoju, kartais tiesiog leidžiu sau pabūti su tuo jausmu, neišbėgdama nuo jo. Nes supratau – emocinis valgymas nėra problema, tai yra signalas. Ir kai nustoji save teisti, o pradedi suprasti – viskas pradeda keistis.

Šiandien vis dar būna momentų, kai norisi „užvalgyti“ emociją. Bet skirtumas tas, kad aš tai atpažįstu ir nebesmerkiu savęs. Aš grįžtu į save. Ir būtent tas švelnumas sau ištraukė mane iš užburto rato.

Kodėl pradėjote dalintis savo istorija viešai?

Nes supratau, kad mano patirtis gali padėti kitoms moterims. Gavusi pirmas žinutes supratau – tai daugiau nei mano istorija. Tai gali būti kažkieno pradžia.

Ar tiesa, kad sportas keičia ne tik kūno linijas, bet kur kas daugiau gyvenime? Papasakokite, ką jis keičia jums?

Sportas pakeitė mano gyvenimą kur kas giliau, nei galėjau įsivaizduoti. Taip, pasikeitė kūnas, bet tai – tik matoma dalis. Didžiausias pokytis įvyko mano galvoje. Atsirado pasitikėjimas savimi, disciplina, vidinė ramybė. Pradėjau labiau tikėti savimi, savo sprendimais. Nebeieškau greitų sprendimų – suprantu procesą.

Pasikeitė ir mano santykis su savimi. Išmokau ne kritikuoti, o palaikyti save. Ne bausti, o rūpintis. Sportas man parodė, kad galiu daugiau nei maniau, ir tas jausmas persikelia į visas gyvenimo sritis.

Rūta, o kaip randate valios ir motyvacijos išlikti fiziškai aktyvi, kai tingisi, kai gal nesiseka, kai nesinori?

Aš labai nuoširdžiai galiu pasakyti – aš ne visada turiu motyvacijos. Ir tai yra visiškai normalu. Didžiausias lūžis įvyko tada, kai nustojau laukti „įkvėpimo“. Vietoj to pasirinkau discipliną ir įpročius. Supratau, kad net jei darau mažai – tai vis tiek yra žingsnis į priekį. Būna dienų, kai nesinori nieko. Tada leidžiu sau padaryti mažiau, bet vis tiek kažką. Net trumpa treniruotė ar pasivaikščiojimas yra pergalė. Ir visada sau primenu: aš tai darau ne iš prievartos, o iš meilės sau.

Ar jūsų svorio metimo kelyje buvo „duobių“ – kai kažkas nesiklostė, svoris grįžo? Kaip su tuo dorojotės?

Anksčiau mano kelias tikrai buvo pilnas „duobių“ – įvairios dietos, ribojimai, greiti rezultatai ir dar greitesnis svorio sugrįžimas. Tai buvo užburtas ratas, kuris labai vargino tiek fiziškai, tiek emociškai. Tačiau šį kartą viskas pasikeitė iš esmės. Šiandien galiu drąsiai pasakyti – mano kelyje nebeliko „duobių“. Ir ne todėl, kad viskas tobula, o todėl, kad pagaliau atradau balansą.

Aš valgau skaniai ir sočiai, nesijaučiu alkana ir savęs nevaržau. Jei labai kažko noriu – aš suvalgau. Nebekankinu savęs mintimis „negalima“, nes žinau, kuo tai baigiasi – anksčiau ar vėliau vis tiek palūžti. Tada jau ne suvalgai truputį, o prisivalgai. Todėl šiandien renkuosi sąmoningumą – geriau mažiau, bet su ramia galva ir širdimi.

Vienas didžiausių mano atradimų – nėra blogų produktų, yra tik netinkami jų kiekiai ir deriniai. Iki šios dienos nieko neatsisakiau. Tiesiog išmokau balanso: savaitės dienomis gyvenu savo režime, o savaitgaliais leidžiu sau daugiau. Ir būtent dėl to tai tapo lengva, o ne sudėtinga. Labai svarbus lūžis įvyko tada, kai nustojau save bausti. Jei vieną kartą nukrypsti – tai nieko nereiškia. Svarbiausia yra sugrįžti į savo rutiną. Ir būtent ši laisvė, o ne griežta kontrolė atnešė didžiausius pokyčius.

Aptarkime jūsų rezultatus skaičiais – kiek ir per kiek laiko pavyko numesti? Kaip greitai pamatėte rezultatus?

Rezultatus pamačiau labai greitai – jau per pirmą mėnesį. Bet dar svarbiau – labai greitai pajutau pokytį savijautoje: daugiau energijos, lengvumas, geresnė nuotaika.

Per pirmą mėnesį numečiau 10 kilogramų, nes buvo nuo ko kristi. Tai buvo stiprus postūmis nesustoti. Per šešis mėnesius iš viso netekau 30 kilogramų, o šiandien – jau apie 35 kilogramų. Tačiau svarbiausia ne skaičiai. Svarbiausia tai, kad viskas vyko be ekstremalių dietų, be savęs alinimo – su balansu, nuoseklumu ir pagarba savo kūnui. Tai rezultatas, kurį galiu išlaikyti.

Kaip jaučiatės šiuo metu? Pasitikėjimas savimi, fizinė savijauta, energijos lygis, nuotaika?

Šiandien jaučiuosi tarsi naujai atgimusi. Mano kūnas lengvas, judėjimas tapo malonumu, o ne iššūkiu. Turiu daug daugiau energijos, nebejaučiu nuolatinio nuovargio, atsirado vidinė ramybė ir pasitikėjimas savimi. Galiu daryti dalykus, kurie anksčiau atrodė neįmanomi – net paprasti kasdieniai dalykai dabar teikia džiaugsmą. Ir šiandien galiu drąsiai pasakyti – nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be sporto. Jis tapo neatsiejama mano kasdienybės dalimi.

Labai svarbu ir tai, kad visą šį pokytį pasiekiau sportuodama namuose. Niekada nelankiau sporto klubo, viską dariau savo aplinkoje. Tai parodė, kad nereikia idealių sąlygų, svarbiausia yra sprendimas pradėti. Šiandien jaučiu ne tik fizinį lengvumą, bet ir didžiulį pasididžiavimą savimi. Aš ne tik numečiau svorį – aš susigrąžinau save. Jaučiuosi stipri, lengva ir gyva. Judėjimas man teikia džiaugsmą, o ne nuovargį. Pasitikėjimas savimi sugrįžo.

Savo istorija Rūta dalinasi Instagram paskyroje: https://www.instagram.com/svorio_metimas_namuose/ 👈